Novelė

      Rytas. Audringas vėjas varsto medines langines, plaikstosi užuolaidų sparnai, o pro plyšį matosi apniukusio dangaus skvernas. Atsikeliu ir nužingsniuoju prie palangės. Užsidegęs cigaretę, apžvelgiu gatvę: vienoje pusėje pienininkas stumia karutį, pilną baltų, tarškančių butelių, o jam už nugaros lekuodamas bindzena šuo. Kitoje pusėje pora mergaičių akmenukais bando raižyti šlapią grindinį ir nervingai timpčioja lūpomis, nesuprasdamos, kodėl nesimato brukštelėjimų. Cigaretė susmilksta ir dalis pelenų nukrenta ant palangės. Žioplys! Nupučiu juos ir atsigręžiu į kambarį – pedantiška netvarka. Suskamba telefonas.
- Alio.
- Labas, Martynai!-  šūkteli kitame laido gale.
- Labas, - atsakau nesuprasdamas su kuo kalbu.
- Ar prisimeni seną dėdulę Petrą?
Minutėlę sudvejoju ir įsivyrauja tyla.
- Martynai, ar girdi?
- Taip, taip, tiesiog užsigalvojau. Žinoma, prisimenu.
- Tai va, sakau gal susimatyt reiktų, seniai bekalbėjom.
- Tiesa. Neprisimenu, kada paskutinį kartą ką nors apie jus girdėjau.
- Taigis, taigis. Ruošiuosi medžioklėn, galėčiau tave prigriebti, jei tik norėtum.
- Nors ir nemedžioju, bet susitikti būtų įdomu.
- Tuomet po valandos būk pasiruošęs!
Net nespėjus atsakyti, ragelyje pasigirsta tylus pypsėjimas.
Apsirengiu, susikraunu daiktus, nors išties nenutuokiu, ko gali prireikti. Kai jau viskas paruošta ir lieka kelios minutės iki dėdės atvykimo, pasinaudoju proga ir užsidegu dar vieną cigaretę. Dūmai pliūpsniais virsta iš mano burnos, jaučiuosi kiek apsvaigęs. Žvilgteliu pro langą - tuščia, baltomis saulutėmis išmarginta gatvė. Pro šalį rieda aliuminis puodelis, pučiamas stipraus vėjo, ir sūkuriuoja nukritę medžių lapai.
Skersgatvyje pasigirsta mašinos burzgimas. Iš tolėliau atrodo, kad ji skęsta migloje, bet, kai privažiuoja prie pat namo ir sustoja, išvystu blizgantį „Moskvičių“. Iš jo išlipa išvaizdus vyras, nusiima skrybėlę ir, užvertęs galvą, šūkteli:
- Na, nešk savo užpakalį apačion!
Krūpteliu. Apačioje stovi Petras. Buvusio alkoholiko virsmas galantišku vyriškiu sutrikdo. Pagriebiu krepšį ir nuskubu laiptais žemyn.
- Sveikas,- ištiesia ranką.
- Laba diena, dėde,- spusteliu draugiškai.
Įsėdu į prabangią mašiną ir vis negaliu patikėti, kad dėdė susitvarkė savo gyvenimą kur kas geriau, nei buvo pranašauta.
- Tai pasakok, ką veiki gyvenime?
- Ai, ką čia veiksi. Baigiau karinę tarnybą, o dabar planuoju mokytis ar darbą susirasti.
- Tai geri ketinimai, vaikeli!
- O jūs, kaip matau, pasikeitėte.
- Na, kurgi nepasikeisi. Sako, turėk gerą gaspadinę, tai ir pats gerumo įgausi!
- Tai jau ir vesti spėjote?
- Jau prieš dešimtį metų, vaikeli.
- Na, seniai apie jus nieko negirdėjau. Po tėvo laidotuvių daugiau nė nemačiau.
- Aha. Vaikas dar tada buvai, o dabar pažiūrėk – tikras vyras užaugai!
Įsukame į nuošalesnį keliuką. Aplink driekiasi vien miškai ir kalvos, javų laukymės ir kiti pasėliai. Staiga prieky išdygsta didžiulis dvaras, apjuostas susikibusiais už rankų žmonėmis. Dėdė važiuoja tiesiai į juos ir jau noriu šūktelėti, kad sustotų, kai stovinčiųjų vorelė prasiskiria it vartai.
- Na, kaip mano trobesys? – didžiuodamasis klausia Petras.
Iš nuostabos negaliu praverti burnos tik linkteliu galva. Mašinai įvažiavus, žmonių vartai užsiveria ir vėl stovi nejudėdami.
- Eime, supažindinsiu tave su Rūta.
- Jūsų žmona?
Dėdė linkteli ir pajudame dvaro link. Einu vis atsigręždamas ir stebiu stovinčiuosius: nėščia moteris nėriniuota suknele ir plonučiu švarkeliu, aukštas vyriškis, žema, apvali moteriškė, maža mergaitė... Visa dvaro teritorija apjuosta gyvų žmonių grandine. Noriu dėdės paklausti, ką jie čia veikia, bet prieš akis išdygsta putli moterėlė ir puola glėbesčiuotis.
- Martynai, mielas Martynai, dėdė man tiek daug apie tave pasakojo, - bučiuodama skruostus, beria ji.
- Labai malonu susipažinti, ponia Rūta.
- Oi, koks tu tvirtas, tikras vyras!- tūpčioja aplink.
- Na, Rūtel, tu mums kavos padaryk, o aš tuo tarpu jaunuoliui ūkį aprodysiu.
Moteris nuskuba į dvarą, o dėdė uždeda ranką man ant pečių ir ima pasakoti. Rodos, viską girdžiu, bet negaliu suprasti, nes galvoje vienintelė mintis – ką šitie vargšai žmonės čia veikia?
Kai prieiname prie triušių, paklausiu:
- Dėde, o ką visi šitie žmonės čia daro?
Jo veidą sudrumsčia pasipiktinimas, bet neatsakęs jis prieina prie vieno iš stovinčių ir smarkiai uždrožia per nugarą.
- Aš tau sakiau, kad trypčioti negalima!
Užpultasis susigūžia, pradeda atsiprašinėti ir bučiuoti Petrui rankas. Jo veidu rieda ašaros, o dėdė kažką sumurma jam į ausį ir atsisukęs į mane šypteli.
- Tie bedvasiai visai įžūlūs pasidarė.
Net nežinau, ką jam pasakyti. Visiškai nesuvokiu dėdės šaltakraujiškumo ir poelgio priežasties. Trypčiojimas? Galvoje sukasi tūkstančiai nesuprantamų vaizdų, kurie perauga tarytum į savotišką šizofrenijos jauseną. Ir vėl susimąstau apie jo girtuokliavimą praeityje, apie dabartinę padėtį visuomenėje, apie moralę, dorovę, žmogiškumą. Kur viskas dingo, tik pats Dievas težino.
Einame toliau, apžiūrinėdami jo užgyventą turtą, bet vis noriu išgirsti atsakymą, tad paklausiu dar kartą:
- Dėde Petrai, ką visgi tie žmonės čia veikia?
Jo veidas surimtėja.
- Jie – mano tvora.
- Bet juk tai - gyvi žmonės. Negalima su jais taip elgtis!
Gaunu antausį. Tuomet atsitraukiu nuo jo ir atsistoju tarp visų kitų. Suimu už rankos mažą mergaitę ir vyrą, pasipuošusį raudona berete. Petras atsistoja už nugaros ir, išsitraukęs iš kišenės šukas, pradeda brūžuoti mano plaukus.
- Rūtel, atnešk kavą, gersim lauke. Medžioklė baigėsi.